POLESĖ (Polesie): Polesės etimologia, Polisja pavadinimo kilmės

Polesė – "Pamiškė", "Palemkė" ar "Didelių pelkių kraštas"?

Baltiškų pėdsakų gausa Polesėje skatina atidžiau gilintis ir į paties pavadinimo Polesė kilmę. Slavistai (ir ne tik, pvz., S. Daukantas) paprastai linkę šį pavadinimą sieti su ryt. sl. žodžiu лес (dar ukr. ліс) "miškas" ir priešdėliu по- pagal tą patį modelį kaip ir река "upė" – по-речье "paupys", берег "krantas"– по-бережье "pakrantė" ir pan.

Tačiau esama pagrindo manyti, kad tokia etimologija – tipiškas liaudies etimologijos pavyzdys. Žodžio Polesė etimologia...


Jūratė Sofija LAUČIŪTĖ
Klaipėdos universitetas, Lietuvos Respublika.

Polesė – rytinių slavų (daugiausia baltarusių ir ukrainiečių, kalbančių savitu – "poleščukų" – dialektu) gyvenama teritorija, apimanti Baltarusijos pietinę dalį, šiaurės Ukrainą, kelis kaimyninius vakarinės Rusijos rajonus bei šiek tiek įsikišanti į vakarinių slavų (Lenkijos) teritoriją ir užimanti vakarinę Narevo ir Nemuno baseinų dalį, kur ji kartais ne visai tiksliai vadinama Podliašje (Подляшье (Агеева 1990, 50); dar. Подля́сье, Подля́сия, Подля́хия; le. Podlasie, Podlasko, Podlasze; bal. Падляшша; ukr. Підляшшя, Підлісся, Підлясіє, lo. Podlachia – IC Polissya). Paprastai Polesės teritorija nusakoma ja pratekančių upių baseinais, todėl Polese vadinamas visas dešiniojo Dniepro intako Pripetės baseinas ir dalis kairiakrantės Padnieprės.

Polesėje gyvenančių slavų šnektos sudaro vadinamąją Polesės dialektinę zoną, kuri ėmė formuotis jau ankstyvaisiais viduramžiais rytinių slavų šnektų pagrindu. Po totorių antplūdžio kairiakrantė Padnieprė išgyveno nuosmukį, dėl kurio sunyko vietinės senosios slavų šnektos. Vėliau pietinius Polesės rajonus ėmė veikti ukrainiečių tarmės, o iš šiaurės į ją pradėjo skverbtis baltarusių tarmių ypatybės. Tačiau didžiausią smūgį Polesės regiono šnektoms bei autochtoninei istorijai sudavė Černobylio tragedija, dėl kurios į kitus Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos rajonus buvo priversti emigruoti ištisi kaimai.

Tradiciškai Polesėje skiriamos Vakarų Polesės ((Bresto srities pietinė dalis, Volynės ir Rovno sričių šiaurė), dar Voliunės ir Rivnės – IC Polissya) ir Vidurio Polesės (Gomelio srities pietinė dalis, Žitomiro (dar Žytomyrio – IC Polissya) ir Kijevo sričių šiauriniai rajonai) tarmės (Широков 1985, 262). Šių tarminių zonų ribomis laikomi Pripetės intakai Jaselda ir Gorynė (dar Horynė – IC Polissya). Etniškai Polesės gyventojai – vadinamieji poleščiukai (dar ukr. poliščiukai) – dar skirstomi į vakarinius (pinčiukai – Pinsko rajono gyventojai, „breščiukai“ ar „brestiukai“ – Bresto rajono gyventojai ir podliasiečiai – dalis rytinės Lenkijos gyventojų), šiaurinius (tarp Jaseldos ir Berezinos upių) ir pietinius (Ukrainos Polesės gyventojai).

Polesė itin svarbi baltų ir slavų seniausiųjų santykių istorijai, ypač jos onomastika ir archeologiniai paminklai, liudijantys, kad tai galėjusi būti ankstyviausių baltų ir slavų kontaktų zona, o Polesės vakarinį pakraštį, susisiekiantį su šiaurrytinėmis Karpatų kalnų prieigomis, kai kurie slavistai (M. Vasmeris ir kt., plg. Су прун 1989, 150) linkę laikyti ir slavų protėvyne. Daugelio slavistų nuomone, Polesė esanti netgi viena svarbiausių archajiškojo slaviškojo pasaulio zona tiek kalbos, tiek materialinės bei dvasinės kultūros atžvilgiais. (Plg.: «Более тридцати лет этот славянский регион был объектом внимания специалистов разных гуманитарных дисциплин как один из наиболее архаических в этнокультурном отношении регионов славянского мира, сохраняющий до наших дней языковые, обрядовые, фольклорные реликты ушедших веков», Толстая 1996, 47).

Kai kurių archeologų (Седов 1979 ir kt.) nuomone, slavų gentys Polesėje ėmė kurtis I tūkstantmečio viduryje, kai ten pasirodė Prahos-Korčako archeologinės kultūros paminklų. Iki to meto tarp genčių, gyvenusių Polesėje, dominavusios baltų (vakarinių ir Padnieprės) gentys. Todėl tam tikra prasme Polesės slavų istorija – tai ir ten gyvenusių priešistorinių baltų genčių asimiliavimo istorija. Beje, Polesėje gyvenusių ir jos pelkėse nugrimzdusių senųjų vakarų baltų genčių pėdsakai iškyla į paviršių kartais visai netikėtu pavidalu. Pavyzdžiui, aštuoniasdešimtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Polesės patriotai bandė sukurti savarankišką "poleščiukų" literatūrinę kalbą, kurią iš pradžių pavadino "rusinų-polesės" (русинско-полесский язык, dar заходнепалеская літаратурная мікрамова, полісьска мова – IC Polissya) kalba, o vėliau ėmė vadinti jotvingių (ятвяжский) kalba (dar jітвежиjа волода - IC Polissya). Tokį pasirinkimą, N. M. Tolstojaus žodžiais tariant, lėmė „menkai tepagrįstas spėjimas, kad senieji poleščiukų protėviai buvę jotvingiai“ (Толстой 1995, 399).

Galbūt išties per drąsu būtų visus Polesės gyventojus laikyti tiesioginiais jotvingių palikuoniais, tačiau baltiškų pėdsakų apstu ir Polesės tarmių leksikoje, ir etnografijoje, ir onomastikoje. Polesėje užfiksuota palyginti daug apeliatyvinių skolinių iš baltų kalbų, kurie būdingi tik šiam regionui, pvz.: гудище „mišku apaugusi žemuma“ (rytų Polesė: Černigovo-Sumų tarmės) ← pr. gudde „krūmai“; зáльва „jaunos rūgštynės, augančios šalia namų“ (pietvakarių Polesė), plg. baltiškus toponimus Želvà (= blr. Зэльва), ež. Zálvas, up. Zálvė ir kt.; ховп „nedidelis kalnelis nuožulniais šonais; kalva“ (Žitomiro ir Lvovo tarmės) ← blt., plg. lie. kaũpas; зáкензлы „žąslai“ (pietvakarių Baltarusijos Polesė), tikriausiai, dėl lenkų tarminio. zakiełznąć „žaboti arklį“ su metateze iš *заке(н)лзы, plg. blr. baltizmus келзы „žąslai“, кiлзаць „žaboti“; палi „žemas reljefas“ (rytų Ukrainos Polesė) ← lie. pãlios „didelės pelkės“, la. paļi „pelkėtas ežero krantas“ ir kt. (visi pavyzdžiai iš: Laučiūt ė 2003, 21–24; papildomai žr. Лаучюте 1982).

Dar ir šiandien vietiniai gyventojai pelkes, tyvuliuojančias į šiaurę nuo Pripetės, vadina „litovskoje Polesje“, į pietus – „volynskoje Polesje“ (Volynės Polesė, dar – "литовське Полісся, волинське Полісся, Voliunės Polesė – IC Polissya), o pelkes, esančias į vakarus nuo Pripetės aukštupio – „polskoje Polesje“ (lenkų Polesė). Senieji lenkų istoriniai šaltiniai fiksuoja ten gyvenusią gentį polexiani, kurią kartais bandoma tapatinti su viena iš vakarinių baltų, paprastai – jotvingių – gentimi. Apie čia kažkada gyvenusius baltus galbūt primena ir kai kurie vakarų Polesės srities: Бастынь, Ковнятин, Сварынь, Ровбицк ir centrinės Polesės (Gomelio srities: Заспа, Пирки ir kt.) kaimų pavadinimai.

Baltiškų pėdsakų gausa Polesėje skatina atidžiau gilintis ir į paties pavadinimo Polesė kilmę. Slavistai (ir ne tik, pvz., S. Daukantas) paprastai linkę šį pavadinimą sieti su ryt. sl. žodžiu лес (dar ukr. ліс) „miškas“ ir priešdėliu по- pagal tą patį modelį kaip ir река „upė“– по-речье „paupys“, берег „krantas“– по-бережье „pakrantė“ ir pan. Tačiau esama pagrindo manyti, kad tokia etimologija – tipiškas liaudies etimologijos pavyzdys. Taip manyti leidžia nemaža faktų:

1. Netgi tie kalbininkai, kurie Polesės pavadinimą etimologiškai sieja su „mišku“, atseit, Polesė - „miškinga vietovė“, nepalieka nuošalyje analogijos su baltiškais pavadinimais Palà, Pelesà, Pelysa, nurodydami, kad lietuvių ir latvių kalbose jie reiškią „pelkėtas miškelis“ (? – J. L.), ir priskirdami Polesės pavadinimą „baltoslaviškųjų“ šaknų korpusui. Tačiau leksikologams-etimologams turėtų būti aišku, kad bendrą šaknį pavadinimuose Polesė, Pelesa ar Pelysa galėtume įžiūrėti nebent tuo atveju, jei visiškai atsisakytume etimologinio ir semantinio ryšio su slavų лес „miškas“ ir dėmesį sutelktume prie baltų faktų.

2. Baltų kalbose turime visą būrį vietovardžių, kuriuose nesunkiai galima išskirti šaknį Pal-/Pel-: lie. up. Palà, Palangà, Palėja, Palinis, ež. Palaĩkis, up. Pelà, Pelesà, Pelyšà, la. up. Pala, pv. Palejas, up. Pęla ir kt. Jie kildinami iš fiziografinių terminų: lie. palà „bala, raistas, pelkė“, pãlios „užakusių ežerų vietoje didelės pelkės, tyrumai“, *pela „pelkė“, la. palas, paļas „pelkėtas ežero krantas“ (Vanagas 1981, 241). Baltų žodžiai turi atitikmenų ir kitose ide. kalbose: dakų pala „bala, pelkė“, trakų Palae, lot. palus „bala“ ir t.t. (LEW 532t. ir kt.; E. Fraenkelis spėja esant tos pačios šaknies ir la. palts, palte „Pfütze; upeliukas“ bei r. hidr. Полота). Aptariamosios šaknies onomastiniais dariniais laikytini ir kai kurie slavų žemėse užfiksuoti vietovardžiai: kaimai Baltarusijoje Пéлiшча (vak. Polesė); kaimas ir miškas šalia jo Палюшына, Палюшынскi (vak. Polesė), Пелякà (Vitebsko sr., galbūt sietinas su pélkė), Пялiкi (Vitebsko sr.), Пелесà (Gardino sr.), ežeras ir kaimas Пялíк, var. Палíк (Minsko sr.), up. Пéла (Vilijos int., Nemuno bas.), up. Пелéка, Пелесà (Nemuno bas.); ež. Пелик (Dniepro bas., V. Toporovo nuomone, tai prūsų Pelike atitikmuo, ТТ 201, dar žr. TT 202); miškelis Палé (Minsko sr.); pieva Палiёва (vak. Polesė); Rusijoje hidr. Полутинский (Okos bas.; J. Otkupščikovas jį kildina iš apeliatyvo pãlios mažybinės formos *paliùtė(s), plg. up. Paliutė (Откупщиков 2004, 90)). Balsių e/a kaita šaknyje baltų kalboms nėra svetimas reiškinys. Ji pasitaiko, kaip manoma – sporadiškai, ir kituose žodžiuose, plg. lie. belà „bala, pelkė“, „vėdryninių šeimos augalas, plukė“ greta plačiau vartojamo lie. balà „t.p.“, stabulė : stebulė ir t.t. (Karaliūnas 2004, 132).

3. Atkreiptinas dėmesys ir į slavų kalbose užfiksuotus bendrašaknius apeliatyvinius skolinius iš baltų kalbų: tai jau minėtas ukr. (rytų Polesė) пáлi „žemas reljefas“, kuris, sprendžiant iš arealo, yra rytinių baltų substrato liekana; plg. tos pačios šaknies vedinį le. polwy/pulwy „vasarą sausos, o pavasariais užliejamos paupių pievos ties Narevu Lomžos apylinkėse“, kurį A. Nepokupnas laiko skoliniu iš pr. Palwe „laukinis, bemiškis, pelkėtas kraštas“ (Непокупный 1976, 139 142).

4. Galima dar būtų remtis ir fiziografinėmis aptariamojo regiono ypatybėmis: Polesės zonai būdingiausia ypatybė – žemas reljefas ir pelkių, užakusių ar atvirų liūnų, raistų gausa. Vietovės pelkėtumas į akis krinta labiau, nei netolygiai pasiskirsčiusios miškų salelės. Pavyzdžiui, pasakojama, kad Švedijos karalius Karolis XII persekiojamą rusų kariuomenę atsivijo iki Pinsko. Karalių taip apstulbinęs bekraštis Polesės ežerų, pelkių, upių okeanas, kad ant Pinsko jėzuitų kolegijos bokšto sienos jis užrašęs: „Non plus ultra“ – „anapus nieko daugiau nėra“ (www.probelar.ru). Todėl labiau tikėtina, kad pavadinimo pagrindu pasirinkę žodį, apibūdinantį Polesę fiziografiškai, senieji Polesės gyventojai ar jų kaimynai siekė pabrėžti teritorijos pelkėtumą, drėgnumą, reljefo žemumą.

5. Pagaliau vertėtų atsižvelgti ir į šaknies (kamieno?) poles- vedinių semantiką kaimynų slavų kalbose. Plg.: r. полéсье 1. „didelis valdiškas miškas, besitęsiantis nuo Oriolo iki Maskvos gubernijos“, Tambovo, Tulos, Oriolo tarmės; 2. „medžio šaka“, Tverės tarmės; 3. „medžioklė“, Oloneco tarmės (СРНГ 1995, 60); 4. „miškinga vietovė“ (СРЯ 1953, 303); 5. „pelkėta vietovė, apaugusi retu mišku“ (СРЯ 1984, 257); полескóй „esantis lauke; lauko“, Kurgano tarmės; полéсица „uogienė; nei šis, nei tas, niekai (apie kalbos turinį)“, Pskovo, Tverės tarmės (СРНГ 1994, 58). Tuo tarpu reikšmė, nuosekliai siejanti vietovę su mišku, būdinga kitos darybos žodžiui подлесье 1. „vieta, ruožas prie miško“, Jaroslavlio, Voronežo tarmės; 2. „nedidelismiškelis“, Smolensko tarmės; 3. „miško pakraštys“, Novgorodo, Smolensko, Voronežo tarmės; 4. „bemiškis plotas, sklypas“, Sverdlovsko tarmės (СРНГ 1994, 63). Beje, pastaroji reikšmė būdinga tik vėlyvųjų persikėlėlių iš centrinių Rusijos rajonų tarmei, tad laikytina nauja ir nedėsninga.

Taigi susidaro įspūdis, kad šaknis poles- slavų tarmėse neturėjo vientisos, aiškios semantikos. Kartais semantika siejama su лес „miškas“, o kartais - su поле „laukas“. Tokie nemotyvuoti semantikos, taip pat – ir pamatinio žodžio įvairavimai paprastai būdingi atvejams, kai į kalbos sistemą mėginama įsprausti skolinį. Kuris geografinis terminas ar toponimas galėjo pasitarnauti tiesioginiu skolinimosi šaltiniu, šiandien pasakyti būtų keblu. Galbūt visam regionui pavadinti galėjo būti apibendrintas (o vėliau suslavintas) koks nors hidronimas, pvz., Pel-es-à. Šiuo atveju priebalsis -s- priklausytų baltiškai hidroniminei priesagai (plg. up. Lauk-es-à = ryt. sl. Лучеса, Pyv-es-à ir t.t.). Tačiau neatmestina ir prielaida, kad regiono pavadinimo Polesė pagrindu tapo apeliatyvas blt. *palios „didelės pelkės“. Šiuo atveju priebalsis -s- Polesės pavadinime būtų sustabarėjusios daugiskaitą žyminčios baltiškos galūnės liekana. Panašių sustabarėjusių galūnių, įterptų į suslavintą baltizmą, yra ir daugiau: blr. (Polesė) кул-íс-ок „ne iki galo iškultas pėdas“, šalia baltarusių, lenkų rusų ir ukrainiečių kalbų tarmėse plačiai paplitusios labiau suslavintos formos kul, куль „didelis pėdas ar glėbys šiaudų, šieno, linų ir pan.“; r. (Archangelsko sr.) дреб-ус-ина „klampynė, liūnas“, kurio vidury „įstrigo“ baltų būdvardžio dreb-ùs „virpantis, liulantis“ galūnė -us-.

Vietovardžio siejimas su apeliatyvu, reiškiančiu „žemą, pelkėtą vietovę“, turi tipologinių-semantinių paralelių ir kitose kalbose, plg. Romos imperijos istorinės srities pavadinimą Pannonia, kuris kildinamas iš toponimo *Pannona ir siejamas su tos pačios šaknies ilyrų kalbos žodžiu, reiškusiu „pelkė, bala“, savo ruožtu giminišku pr. pannean „pelkė, bala“. Taigi ilyrų kalboje *Pannona galėjo reikšti „pelkių miestas“, o dabartinis Vengrijos ež. Balaton pavadinimas atsirado kaip ilyriškojo toponimo slaviška semantinė kalkė, plg. prasl. *bolto „pelkė, bala“ (Трубачев 1992, 6).

Pagaliau, kaip beaiškintume toponimo Polesė kilmę, jau pats klausimo formulavimas skatina kryptingai pasidomėti baltiškos kilmės pelkių ar žemų, drėgnų vietų pavadinimais slavų kalbose. Krinta į akis, kad tai – viena gausiausių ir ryškiausių teminių grupių, kuri būdinga ne klajojantiems kultūriniams skoliniams, o substratiniam paveldui.

Be jau čia suminėtų baltiškos kilmės pavadinimų палi, дребусина, įvairiose slavų kalbų tarmėse užfiksuota dar kelios dešimtys panašios reikšmės baltizmų. Mokslinėje literatūroje gana dažnai minimi šie baltizmai: blr. алéс „klampynė, liūnas: pelkė miške“, paplitęs daugiau vakarų Baltarusijoje; le. alos „pelkė, liūnas“ (Lenkijos-Baltarusijos pasienyje); r. алёс „šlapia vieta; klampynė“ (smolensk., Padnieprė); ukr. ольос „gražus miškas, skirtas iškirtimui; liūnas“ (Polesė), alos „t.p.“ (Belovežo girioje esančios paribinės baltarusių-ukrainiečių tarmės) ← blt., plg. la. alots „šaltinis“ (žr. Лаучюте 1982, 9 ir kt.); blr. (šiaur. vak.) кýдра „miškas pelkėje“, „tvenkinys, užtvanka“, кудрá „mažas ežerėlis“, кýдзяркa „nedidelis miškelis lauko ar pelkės viduryje“ ir t.t.; le. (tarmės Lietuvoje) kudra, kuderka, kudziarko „ežerėlis“; ukr. (šiaur. vak. Polesė) кýдра „nedidelis tvenkinėlis; miško salelė“ ← lie. kūdra, kūdrà „tvenkinys; nedidelė pelkė; šlapia krūmais apaugusi vietovė“ (žr. Лаучюте 1982, 37 ir kt.); blr. мярéча, r. dial. мерéча, мярéча „drėgna, šlapia vieta; pelkė“ ← blt., plg. lie. markà „duobė, kūdra linams merkti“, merkti „nardinti į vandenį“, la. mērce „padažas“, mērkt „merkti; vilgyti, mirkyti‘ ir t.t.; taip pat plg. r. up. Мерка (Maskvos upės bas.), kurios pavadinimas kildinamas iš baltų kalbų (plačiau Oткупщиков 2004, 86); blr. пéлька „nedidelis vandens telkinys“, пель „pelkė“ – visame Polesės regione; le. rašt. pam. pelca, pełka(ła) „prasta žemė; žemuma; pelkė“; r. пéлька „eketė“ (vak., briansk.); ukr. пéлька „eketė“, пелá „didelė vandens pilna duobė“ (Polesė) ← lie. pélkė (Лаучютe 1982, 19t. ir kt.); blr. рóйст(а), var. рóйства, райставíна „pelkė, pelkėta vietovė“; le. dial. (šiaur. ryt. ir Lietuvoje) rojst(o), rojsta „pelkėta vieta, raistas“; r. ройст (tarmės Lietuvoje) „krūmais apaugusi pelkėta vietovė“ ← blt., plg. lie. raistas (Лаучюте 1982, 33 ir kt.); blr. liter. твань „klampi vieta, liūnas“, r. dial. (vak., pietvak. ir centr.) твань, dial. var. тваль, тванья, квань „klampi vieta, liūnas“; ukr. dial. твань, тваль „klampus tirštas purvas upėje, pelkėje“ ← blt., plg. lie. tvãnas, tvìnti, patvanỹs „laikotarpis po potvynio“, la. tvans „smarvė, dvokas“ (Лаучюте 1982, 40; kitaip – K. Būga, V. Urbutis).

Čia suminėti tik tie skoliniai, kurie paplitę dviejose ir daugiau slavų kalbų, bet tokios teminės grupės baltizmų esama ir daugiau. Substratinės kilmės pelkių pavadinimams galima būtų priskirti ir kai kuriuos tik siaurame ir su dabartiniu baltų kalbų arealu nesusisiekiančiame plote užfiksuotus žodžius, tokius kaip: ukr. (Polesė) бедра „apsemta loma, lyguma; duobė“ ← la. bedre „duobė; išvažinėta vieta ant kelio“ ← lie. bẽdrė „duobė“, plg. dar la. bedriens „vieta, kur daug nelygumų, duobių“ (Невская 1972, 318; Лаучюте 1982, 91). A. Nepokupnas, anksčiau šiuos žodžius laikęs baltizmais, vėliau priskyrė rytų slavų dialektizmams, bendros kilmės su atitinkamais baltiškais žodžiais (Непокупный 1975, 11); praslaviškai leksikai juos priskiria A. Anikinas (Аникин 1955, 68; taip pat Топоров П. Я. 1975, 205). Slaviška šio žodžio kilme verčia abejoti semantinės ir morfologinės (moteriškoji giminė) aptariamųjų slavų dialektizmų ypatybės, būdingos tik tam arealui, kuriame neabejotinai yra veikęs baltų substratas, ir turinčios atitikmenų būtent baltų kalbose. Substratiniais baltizmais laikytini dar šie geografiniai terminai: r. пурвиж „durpinga pelkė“ (olonec., Лаучюте 1982, 90); мелда „balkšva, dumblinga dirva“ (volog., Лаучюте 1982, 120); r. балда „užakęs, karosų pilnas ežeras“ (jarosl., pavolg.) bei variantai бáлдавина „ūksmingas ežeras, kuriame veisiasi karosai“ (rostov.), балдóвина „t.p.“ (jarosl.); r. лома (pskov., tver.), лом „pelkė, raistas“ (pskov., tver.), sen. r. ломъ, ломá «полтина» (kostrom.), лáмы „pieva, apaugusi smulkiu mišku, krūmais, kartais užliejama vandeniu“ (pskov.), ламь „dykynė, dirvonas“ (novgor.), лáма „pelkėta pieva“ (archang.), ломь „pelkė“ (sverdl.), ломы „užliejama pieva upės žemupyje“ (pskov., tver., plg. pievos pavadinimą Ломы pskov.); blr. rašt. pam. лом ← la. lāma „bala, pelkė, liūnas“ (Лаучюте 1982, 55) ir kt.

Rusų tarminių žodžių, reiškiančių „pelkė; užliejama pieva“ ir pan., galimą skolinimąsi iš baltų kalbų šaknies lam-/lom- darinių liudytų ir gausūs slavų hidronimai, kurių baltiška kilmė jau aptarta mokslinėje literatūroje. Pavyzdžiui: up. Лама (Volgos aukšt., Топоров 1972, 233), ež. Ломок, up. Ламша (Okos bas., Откупщиков 2004, 96), Ломна, Ломенка (Dniepro bas.) bei Lomno, Łomne (Vyslos bas.), Łome, Łomene (Elbės bas., Топоров 1972, 233). Tikriausiai tos pačios – baltiškos – kilmės yra ir šie dar neetimologizuoti Okos baseino hidronimai: Ламенка, Ламенная, Ламенской, Ламка, Ламо, Ламовис, Ламота, Лом, Лома, Ломенка, Ломна, Ломной, Ломля, Ломы (ГБО 26, 87, 224, 30, 58, 246, 220, 251, 191, 268, 163, 16, 103) bei grupė Baltarusijos mikrotoponimų: km. Лóмы (Bresto sr.), l. Ламáка, mšk. Ламы, Ламкí ir kt. (Minsko sr.). Tiek lam-/lom- šaknies apeliatyvų, tiek ir jų onomastinių darinių etimologiją sunkina balsių a/o kaita šaknyje, kuri būdinga ir baltų žodžiams, ir jų atitikmenims slavų kalbose, plg. pr. Lamen, Lammoten, lie. Lomà, Lomnà, la. Lame, Laminu purvs, kurš. Lammato ir kt.).

Baltų substrato paveldu laikytinas ir r. dial. дребь „raistas, pelkė“ (olonec. ir kitos šiaur. rusų tarmės), „pelkė, liūnas, apaugęs mišku“ (archang., pskov.), дрéби „eglyno tankmė“ (novgorod.), дреб „pelkėta, apaugusi mišku ar krūmais, vieta“ (olonec.), дреб-езýна „klampi vietovė“ (sverdl.), plg. dar veiksmažodį дребéть „дребезжать“(ivanov.). Fonetiniu дребь variantu galbūt laikytinas ir žodis дряб „vieta, apaugusi krūmynais“ (tver., СРНГ 1994, 225). Atsižvelgiant į arealą, kuris yra būdingas rusų tarmėms, patyrusioms baltų substrato įtaką (žinoma, neskaitant vėliau kolonizuotų Uralo, Pavolgio ar Sibiro regionų), į fonetiką (šaknies -e-) bei specifišką „pelkinę“ semantiką, šaknies dreb- žodžiai rusų kalboje sietini su lie. drebėti „virpėti, tirtėti“, drebùs „kas tuoj dreba; virpantis“ (E. Fraenkelis nurodo tik formą drabùs „drebantis, virpantis“, LEW 102, o LKŽ II 2 623 ir 675 pateikia abi formas), la. drebêt „virpėti, tirtėti“ etc., pr. dirbinsnan (taisytina į dribinsnan) „Zittern“. Kai kurie tyrinėtojai šiuos žodžius laiko giminiškais r. dial. (novgorod.) дробеть „nedrįsti, kuklintis“, дробкой, дробной „nedrąsus“ (Būga 1958, 437; LEW 103), kurie toliau siejami su r. дробь.

Taigi atsižvelgiant į toponimo Polesė semantines, etimologines, arealines ypatybes, esama rimto pagrindo teigti, kad tai – baltiškos kilmės pavadinimas, reiškęs „didelių pelkių“ kraštą, o semantinės sąsajos su „mišku“ atsirado vėliau, rytų slavų gentims ėmus įsisavinti ir kraštą, ir jo baltiškuosius vietovardžius.


LITERATŪRA:

• Būga K., 1958, Rinktiniai raštai, I, Vilnius.
• Karaliūnas S., 2004, Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, I, Vilnius.
• Laučiūtė J. S., 2003, Vakarų baltų kilmės žodžiai Polesės slavų tarmėse, – Vakarų baltų kalbos
• ir kultūros reliktai, IV (= Tiltai, Priedas Nr. 14, Klaipėda), 21–24.
• Vanagas A., 1981, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius.
• Агеева Р. А., 1990, Страны и народы: происхождение названий, Москва.
• Аникин А., 1995, К изучению бвлто-славянских лексических связей, Москва.
• ГБО – Г. П. Смолицкая, Гидронимия бассейна Оки, Москва, 1976.
• Лаучюте Ю. С., 1982, Словарь балтизмов в славянских языках, Ленинград.
• Невская Л. Г., 1972, Словарь балтийских географических апеллятивов, – Балто-славянский сборник, Москва.
• Непокупный А. П., 1976, Балто-севернославянские языковые связи, Киев.
• Откупщиков Ю. В., 2004, Древняя гидронимия в бассейне Оки, – Балто-славянские исследования, Москва, 83-114.
• Седов В. В., 1979, Происхождение и ранняя история славян, Москва.
• СРНГ – Словарь русских народных говоров I–, Ленинград (Санкт-Петербург), 1965.
• СРЯ 1953 – Словарь русского языка, сост. С. И. Ожегов, Москва.
• СРЯ 1984 – Словарь русского языка, III, Москва.
• Супрун А. Е., 1989, Введение в славянскую филологию, Минск.
• Толстая С., 1996, Этнолингвистическое изучение Полесья: состояние и перспективы, – Полiсся, Киiв, 47–54.
• Толстой Н. И., 1995, Этнокультурное и лингвистическое изучение Полесья (1984–1994), – Славянский и балканский фольклор, Москва.
• Tопоров В. Н., 1972, „Baltica“ Подмосковья, – Балто-славянский сборник, Москва.
• Топоров В. Н., 1975, Прусский язык. Словарь, А–D, Москва.
• Трубачев О. Н., 1992, Языкознание и этногенез славян, VII, – Этимология. 1988–1990, Москва.

Переклад українською див. тут: Етимологія назви Полісся, summary in English.

<h3>Tema: Toponimo Polesė (Polesje) kilmės, etimologija</h3>

ПОДІЛИТИСЯ :: Share |

ЗНАЙТИ ЧИ СКАЧАТЬ ПОДІБНУ ІНФОРМАЦІЮ, ФОТО: