Polesė, ekskursija į Černobylio zoną: kaimai be žmonių (Poliesė)

Keltas į mirties žemę.

Centrinė Goricy [Горицы] kaimo gatvė Baltarusijoje. Ja iš kaimo iškeliavo gyvenimas, kuris čia turbūt niekada ir nebesugrįš.
Senolis Aleksandras supyksta pamatęs mūsų mašiną: teks pasitraukti nuo radijo ir perkelti mus per Dneprogubskio kanalą į Polesę...
Keliamės į žemę, iš kurios išėjo gyvenimas, ir kažin ar sugrįš...

APIE EKSKURSIJAS Į ČERNOBYLĮ SKAITYKIT ČIA.

Rita ŽADEIKYTĖ
Černobylio zonos kaimas

Senolis ir mano bendrakeleiviai - Pavelas ir Sergejus - ima po medinį kablį traukti kelto lynui.

Retai kas keliasi šiuo keltu per kanalą, paskutinįkart - prieš savaitę senolis plukdė medžioti į Polesės miškus italus.

- Keliamės į žemę, iš kurios išėjo gyvenimas, ir kažin ar sugrįš, - filosofiškai sako Pavelas.
Polesė - vienas iš gražiausių Baltarusijos kraštų. Kalvos, pušys, miško proskynose - pievos pakalnučių, kilimai uogienojų.
Iki Černobylio - kiek daugiau nei 200 kilometrų. Nuo Černobylio atominės elektrinės avarijos mus skiria 18 metų.
Smėlėtais miško keliukais dulkame apie 10 kilometrų. Į mirusį kaimą Goricy (baltarus. - kalneliai), dar arčiau Ukrainos.

Kalnelių gedulas

Vienišas kryžius. Šalia - ženklas, perspėjantis apie radioaktyvų užterštumą ir apie tai, jog negalima rinkti ir valgyti jokių šios žemės vaisių.

Spengiančią tylą drasko kimi gegutė. Ji nenustos kūkuoti daugiau nei pusantros valandos.
Sergejus prisimena čia buvęs prieš penketą metų. Prie medžio, aptverto tvorelė, dar radęs ir senąjį kaimo kryžių.

Kai žmonės po Černobylio avarijos bėgo iš šio kaimo, senąjį kryžių juodu kaspinu pririšo prie medžio. O prie pagrindinės gatvės pastatė naująjį, kuris ir pasitinka visus, atklydusius į šią mirties žemę.

Jokio išminto takelio. Iš baigiančios virsti tvoros suprantame, kad čia kažkada būta centrinės kaimo gatvės. Gatvės gale - dar vienas kryžius su šventuoju paveikslu ir tautiniais baltarusiškais raštais išmarginta juosta, tokiomis juosia kapinių paminklus ir kryžius. Šulinys su senovine svirtimi. Iš daržinės likęs tik peršviečiamas stogas. Daug pamatų, vos kyšančių iš aukštos žolės.

Žurnalistas Pavelas Kunickis, išvaikščiojęs nemažai Černobylio avarijos paliestų kaimų, sako, jog žmonės bėgo iš mirusios žemės palikę viską. Tik vėliau, suradę daržinėje vyžų, suprantame, kad šis pastatėlis su medžio žievės diržais - vyžų meistro dirbtuvė.

Muziejus

Prie senos obels - keistas mažytis pastačiukas, uždengtas šiaudais ir toliu. Pro atvertas dureles matyti į ritinius suvynioti medžio tošies diržai.

Tik vėliau, suradę daržinėje kelias poras vyžų suprantame, kad sodyboje gyveno vyžų meistras.
Kad būta malūno, suprantame iš akmeninių girnapusių, didelio medinio rato su dantračiais.

Mėtosi arklių pakinktai, molinės neglazūruotos, suminkštėjusios nuo laiko ir lietaus puodynės. Mediniai kastuvai, medinės šakės, mediniai kibirėliai. Mediniai piltuvai turbūt naudoti pienui, nes su išskaptuotu snapeliu.

Sergejus suranda ir kažkada buvusią biblioteką. Knygos ir sąsiuviniai rašyti dar lenkiškai.

- Ar jūsų muziejininkai žino, kad čia guli tokie lobiai, - nutraukiu ilgą ir nejaukią tylą.
- Net jeigu ir nežino, vis tiek nesusidomės. Ieškok mašinos, žmogaus, kuris parodytų kelią į šį kaimą, rink, katalogus rašyk, kam jiems to reikia, - sako Pavelas.

Vėliau prisimename, kad muziejininkai gali pabijoti daiktų iš mirties žemės, galbūt dar sėjančių radiaciją.

Bėgdami iš gimtojo kaimo žmonės statė kryžius.

Mirties siuntiniai į Lietuvą

Sergejus, linksmas ir žinantis nemažai lietuviškų žodžių žurnalistas, kandžiai sako, jog ir lietuviai - ne visi doruoliai.

Pinske, kuriame jiedu su Pavelu dirba ir gyvena, buvęs toks ponas Juozas, labai apsukrus žmogus.

Jis pasamdė medkirčių brigadą, kuri kirto labiausiai radiacijos apimtus Polesės miškus. Brangią ir vertinamą uosio medieną vagonais vežęs į Lietuvą. Porą metų be perstojo keliavę šie mirties vagonai į Lietuvą, o lietuviai, žinoma, iš jų gaminę sau gražius baldus, duris bei parketą. Įkliuvęs ponas Juozas tik tuomet, kai savo darbininkams pradėjęs nebemokėti atlyginimų. Šie pasiskundė pareigūnams.

Pareigūnai ponui iškėlę baudžiamąją bylą, bet šis buvo toks apsukrus, kad ir nuo jos išsisuko.

- Kodėl domiesi būtent Černobyliu? Todėl, kad Lietuva turi Ignaliną? - neatlyžta kandusis Sergejus.

Miręs kaimas - lyg muziejus po atviru dangumi, čia pilna senovinių daiktų, kurių niekam nebereikia.

Išvažiavo numirti

- Nė vieno iš gyvenusių šiame kaime - nebėra. Bandžiau ieškoti - nesėkmingai, nors iš čia jie išvažiavo gyvi. Dar ieškosiu, bet vilties mažai, - sako ne kartą apie Černobylio tragediją rašęs Pavelas.

Jis aplankęs daug tokių kaimų. Pavelas išsiaiškino keistą tiesą: tie, kurie išvažiavo palikę savo gimtus kaimus, trobas ir visą gyvenimą - mirė greičiau, nei tie, kurie liko gyventi Černobylio zonoje.

- Galbūt juos pakirto ir tai, jog jie nutraukė ryšį su savo šaknimis? - filosofuoja Pavelas.
Jis pasakoja buvęs Černobylio zonos kaimuose, kuriuose krykščia vaikai, statomos naujos mokyklos, žmonės dirba žemę, gandrai suka lizdus.

Pavelas pasakoja apie neseniai aplankytą iš Černobylio zonos perkeltų žmonių kolūkį netoli Rechča kaimo. Nelabai laimingi čia persikėlę žmonės. Nepritapo jie prie vietinių kolūkiečių, o vietiniai - prie jų.

Valdžia, žadėjusi pastatyti mokyklas ir nutiesti gerus kelius, surado svarbesnių reikalų.

Kolūkyje - penki neįgalūs vaikai, keturi - iš persikėlusiųjų šeimų. Darbo kolūkyje būtų, bet dirbti nesinori, renka miške uogas, parduoda - iš jų ir gyvena. Dar gauna kompensacijas černobyliečiams, liaudiškai vadinamas grabavyje (rus. - karstiniai).

- Nežinau, kur geriau, - nukerta Pavelas.

Už Černobylio avarijos likvidavimui skirtus pinigus nutiestu asfaltuotu keliu važiuojame į kitą kaimą už penkiolikos kilometrų - simboliniu pavadinimu Perekrestje [Перекрестье].

"Šiaulių kraštas" laikraštis, 2004.

Тема: покинуті села Чорнобильської зони

ПОДІЛИТИСЯ :: Share |

ЗНАЙТИ ЧИ СКАЧАТЬ ПОДІБНУ ІНФОРМАЦІЮ, ФОТО: